1483 m. spalis

Meldžiausi visą naktį, tik nežinau, ar Viešpats išgirdo mane per pragarišką lietaus šniokštimą. Mano sūnus išplaukia iš Bretanės su penkiolika vertingų laivų ir penkių tūkstančių samdinių armija ir per audrą jų visų netenka. Tik du laivai pasiekia pietų krantą, kur iškart sužino, kad patvinusi upė sunaikino Bakingamą, o Ričardas, nesušlapęs kojų, laukia, kada galės išžudyti nenuskendusius.

Mano sūnus atgręžia nugarą šaliai, kuri turėjo tapti jo, ir vėl išplaukia į Bretanę, bėga kaip šiaudadūšis, palikęs mane čia beginklę, akivaizdžiai kaltą dėl jo sukilimo kurstymo. Mes, aš ir mano įpėdinis, vėl išsiskiriame net nesusitikę, ir jau atrodo, kad amžinai. Jis su Džasperu palieka mane karaliaus valioj, kuris kerštingai žygiuoja į Londoną kaip įsiutęs užpuolikas. Daktaras Luisas išsidangina į Velsą, vyskupas Mortonas sėda į pirmą laivą, pakėlusį inkarą po audrų, ir sprunka į Prancūziją; Bakingamo vyrai tyliai išsmunka iš miesto po žemu dangumi; karalienės giminė pasiekia Bretanę ir išsibarsčiusį mano sūnaus dvarą, o mano vyras atvyksta į Londoną karaliaus Ričardo, kurio dailus veidas pajuodęs nuo išduoto išdaviko įtūžio, palydoje.

— Jis žino, — be jokios užuojautos burbteli lordas Stenlis įžengęs į mano kambarį vis dar su kelioniniu apsiaustu. — Jis žino, kad susimokėte su karaliene, ir surengs jums teismą. Jis turi pustuzinio liudininkų parodymus. Maištininkai nuo Deivono iki Naujosios Anglijos žino jūsų vardą ir turi jūsų laiškų.

— Vyre, jis tikrai to nedarys.

— Jūs kalta dėl išdavystės, o už ją baudžiama mirtimi.

— Bet jis mano, kad jūs esate ištikimas...

— Aš ir esu ištikimas, — pataiso Stenlis. — Svarbu ne nuomonė, o faktai. Ne tai, ką mano karalius, o ką mato. Kai Bakingamas iškeliavo, kol jūs kvietėtės savo sūnų įsiveržti į Angliją ir samdėte maištininkus, kol karalienė kurstė pietines grafystes, aš buvau šalia jo, patarinėjau, skolinau jam pinigus, kviečiausi savo rėmėjus jį ginti, ištikimas kaip bet kuris šiaurietis. Jis pasitiki manimi kaip niekada anksčiau. Mano sūnus surinko jam kariauną.

— Jūsų sūnaus kariuomenė ėjo už mane! — nutraukiu jį.

— Mano sūnus tai paneigs, aš paneigsiu, mes išvadinsime jus melage, ir niekas nieko neįrodys.

Kiek patylėjusi klausiu:

— Vyre, jūs užstosite mane?

Jis mąsliai pažvelgia į mane, lyg ketintų atsakyti neigiamai.

— Na, teks pasvarstyti, ledi Margareta. Mano karalius Ričardas susikrimtęs; jis negali patikėti, kad geriausias jo draugas, vienintelis bičiulis Bakingamo hercogas galėjo jį išduoti. O jūs? Jis priblokštas jūsų neištikimybės. Jūs nešėte jo žmonos šleifą per karūnavimą, buvote jos draugė, pasitikote ją Londone. Jam atrodo, kad išdavėte jį. Neatleistinai. Laiko jus nepatikima kaip ir jūsų giminaitį Bakingamą, o hercogas buvo nukirsdintas vietoje.

— Bakingamas negyvas?

— Nurito jam galvą Solsberio turgaus aikštėje. Karalius netgi neatėjo pasižiūrėti. Pernelyg širdo, o jūsų jis nekenčia. Jūs kalbėjote, kad lauksite karalienės Anos, kad jos ilgėsitės. Atsiklaupėte priešais jį ir palinkėjote geros kloties. O vėliau išsiuntinėjote žygūnus po visas nelojalių Lankasterių gimines šalyje pranešdama, kad pusbrolių karas vėl prasidėjo, ir šį kartą pergalė bus jūsų.

Sugriežiu dantimis.

— Man bėgti? Išvykti į Bretanę?

— Brangioji, kaip jūs ten nukaktumėte?

— Turiu skrynią su pinigais, turiu sargybinių. Galėčiau papirkti laivą, kad mane nugabentų. Jeigu dabar nueičiau į Londono prieplauką, galėčiau pabėgti. Arba į Grinvičą. Arba išjoti į Douverį ar Sautamptoną...

Lordas Stenlis šypsosi man, ir aš prisimenu, kad žmonės vadina jį lapinu dėl sugebėjimo išlikti, sumėtyti pėdas, pasprukti nuo skalikų.

— Taip, tikrai, būtų įmanoma, bet apgailestaudamas turiu pranešti, jog esu paskirtas jūsų kalėjimo prižiūrėtoju, todėl negaliu leisti ištrūkti. Karalius Ričardas nutarė, kad visos jūsų žemės ir turtai atiteks man, bus perrašyti man, nepaisant santuokos sutarties. Visas kraitis atitenka man, viskas, ką turėjote kaip Tiudor, priklauso man, viskas,.ką išlošėte po santuokos su Stafordu, dabar mano, viskas, ką paveldėjote iš motinos — taip pat. Šiuo metu mano žmonės jūsų kambariuose renka brangenybes, jūsų dokumentus ir skrynią su pinigais. Jūsų patikėtiniai suimti, jūsų damos — užrakintos savo kambariuose. Jūsų nuomininkai ir rėmėjai išgirs, kad jums nebepriklauso; jie visi yra mano.

Aikteliu. Valandėlę negaliu nieko ištarti, tik žiūriu į jį.

— Jūs mane apiplėšėte? Pasinaudojote šia proga mane išduoti?

— Jūs gyvensite Vokinge, kuris nuo šiol priklausys man, ir niekur negalėsite išvykti. Jus aptarnaus mano žmonės; jūsiškiai bus išvyti. Nematysite nei kambarinių, nei tarnų, nei savo kunigo. Su niekuo nesusitikinėsite ir nesiuntinėsite jokių laiškų.

Aš negaliu suvokti vyro išdavystės masto. Jis iš manęs atėmė viską.

— Tai tu išdavei mane Ričardui! — puolu prie jo. — Tu išdavei mūsų planus. Tai tu, nusitaikęs į mano turtus, paskatinai mane šitam sukilimui ir dabar naudojiesi mano sunaikinimu. Tu liepei Norfolkui keliauti į Gildfordą ir užgniaužti sukilimą Hampšyre. Tu įspėjai Ričardą saugotis Bakingamo hercogo. Tu įspėjai, kad karalienė kyla prieš jį kartu su manimi!

Lordas Stenlis purto galvą.

— Ne. Nesu jūsų priešas, Margareta; buvau geras vyras. Niekas kitas nebūtų išgelbėjęs jūsų nuo išdavikės mirties, kurios nusipelnėte. Tai geriausias sandėris, kokį pavyko dėl jūsų išsiderėti. Išgelbėjau jus nuo Tauerio, nuo kartuvių. Išgelbėjau jūsų žemes nuo arešto — karalius galėjo jas iškart atimti. Apsaugojau, kad gyventumėte mano namuose kaip mano žmona, saugi. O aš pats likau įvykių sūkuryje, kur galiu sužinoti karaliaus planus prieš jūsų sūnų. Dabar Ričardas sieks Tiudoro mirties, jis išsiųs šnipus, nurodęs nužudyti Henrį. Savo pralaimėjimu pasirašėte mirties nuosprendį sūnui. Tik aš galiu jį išgelbėti. Turėtumėt būti man dėkinga.

Negaliu galvoti, negaliu susikaupti per šitą pažadų ir grasinimų mišinį.

— Henrį?

— Ričardas neatlyš, kol jo nenužudys. Tik aš galiu jį išgelbėti.

— Aš būsiu jūsų kalinė?

Lordas Stenlis linkteli.

— O aš turėsiu jūsų turtus. Mūsų niekas neskiria, Margareta. Galvokite apie savo sūnaus saugumą.

— Leisite man įspėti Henriką apie šitą pavojų?

Jis pakyla.

— Žinoma. Galite rašyti jam, jei norite. Bet visi jūsų laiškai praeis pro mane, bus pristatomi mano žmonių. Turiu nuduoti, kad visiškai jus kontroliuoju.

— Nuduoti? — pakartoju. — Jeigu bent kiek jus pažįstu, jūs apsimesite, kad esate abejose pusėse.

Stenlis nuoširdžiai patenkintas nusišypso.

— Visada.